Depresija

Depresija (lot. depressio – prislėgtumas, spaudimas žemyn) - tai liguistas emocijų sutrikimas, kuriam būdinga afektinė (svyruojanti) psichikos būsena, prislėgta, prasta nuotaika, pažintinių vaizdinių sutrikimas. Depresinės būsenos metu sulėtėja mąstymas, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla, yra daug baimių, nerimo, liūdesio, abejingumo gyvenimui. Tai vienas didžiausių psichikos sutrikimų. Depresija spaudžia žmogų ir jis negali veikti, blaiviai mąstyti, adekvačiai elgtis, planuoti ir gyventi visavertį gyvenimą.

Depresijos gydymo atveju svarbu surasti tai, kas žmogų spaudžia, išsiaiškinti tikrasias priežastis, iš kur liga kyla. Dažniausiai būna ne vienas, bet keletas dalykų, kurie žmogų veda į depresinę būseną. Svarbu sudėlioti prioritetinę gradaciją ir pradėti gydymą nuo to, kas presuoja stipriausiai.

Depresios priežastys išsiaiškinamos pokalbio metu. Žmogus kalbėdamas išsako savo būsenas, baimes, jausmus, nerimus, norus ir visa kita, kas 'guli ant širdies‘. Pokalbio metu klinikos gydytojas ne tik girdi, ką pacientas sako, bet geba jausti paciento kūną ir emocinę žmogaus pusę. Tokiu būdu galima labai tiksliai įvardinti priežastis, kas žmogų slegia labiausiai. Dažnai būna, kad galvojama ir kalbama vienaip, o ištikrųjų yra visai kitaip. Pavyzdžiui, žmogus galvoja, kad jo negeros savijautos priežastys yra netinkamas, įtampą keliantis darbas. Pasigilinus paaiškėja, kad ištikrųjų problemos kyla iš santykių šeimoje. Todėl reikalinga tiksli diagnostika, kad nustatyti tikrasias ligos šaknis.

Depresijos atveju išsiaiškinus ir įvardinus priežastis toliau jau seka gydymo menas, o ne gydymo technika. Sėkmė priklauso nuo gydytojo profesionalumo, patirties, kūrybiškumo, gebėjimo rasti kiekvienai situacijai labiausiai tinkamą sprendimą. Gydytojo menas yra tinkmai paaiškinti pacientui priežastis ir įvardinti gydymo būdus. Depresuoto žmogaus požiūris yra labai susiaurėjęs ir dažnai jam būna sunku pripažinti, kad priežastys yra ne tos, apie kurias jis galvojo esant. Žmogus turi pripažinti depresijos atsiradimo priežastis ir su jomis sutikti, nes tik abipusios bendradarbiavio atveju garantuojamas pasveikimas.

Klinikoje turėjome atvejį, kai kreipėsi jauna moteris su labai sunkia depresija. Prieš kurį laiką moteris buvo tragedijos, kurios metu žuvo artimas žmogus, liudininkė. Šis įvykis ją taip stipriai paveikė, kad ji apie nieką kitą negalėjo galvoti, prieš akis nuolatos iškildavo tragedijos vaizdiniai. Moteris negalėjo gyventi įprasto gyvenimo, buvo apleidusi savo vaiką. Požiūris buvo visiškai susiaurėjęs ir ji matė tik vieną tašką – įvykusią tragediją. Šiuo atveju užduotis buvo priversti moterį pažvelgti aplink save, išeiti iš taško, kuriame jis buvo užstrigusi. Labiausiai moteriai padėjo išsikalbėjimas. Jei reikėjo daugybę kartų kalbėti ir kalbėti apie tą patį įvykį. Seansų metu gydytojas sekė moters kūną ir emocinę būseną, atlikdavo korekcijas, skatino atkreipti dėmesį į vaiką ir įprastą gyvenimą. Gana greitai moters žvilgsnis pradėjo plėstis ir galiausiai po keletos seansų slėgusi tema 'išėjo‘. Moteris suprato, kad įvykęs skaudus įvykis yra tik vienas taškas ir gyvenimas juo nesibaigia.

Depresija turi daugybę veidų ir nevisada paprasta ją atpažinti. Kiekvieno žmogaus atveju ji vis kitokia, pasireiškianti skirtingais būdais. Todėl depresijos gydymas negali būti techninis, standartizuotas, bet turi būti individualus ir reikalaujantis daug atviro požiūrio ir kūrybiškumo.